Sausio 13-osios išvakarėse kompozitoriaus Gedimino Zujaus ir mano sukurta daina „Aš tikiu“ nuskambėjo Vilniaus Rotušėje.
Žodžius rašiau ne specialiai sausio 13-ajai. Daina turėjo būti apskritai apie taiką, apie kvietimą vaiko lūpomis pasauliui atsipeikėti.
Bet vakar, klausant vaikų balsų, šiurpas nuėjo, kai suvokiau, kad anuomet sausio įvykių metu man buvo beveik tiek pat metų, kiek šiems solistams Amelijai ir Kirilui. Praėjo 32 metai, ir vaikams vėl tenka klausti tų pačių klausimų. Dėl to paties agresoriaus.
Tąsyk, 1991-aisiais, parašiau eilėraštį „Būsi, Lietuva, laisva“.
Pakeiskit jame Lietuvos pavadinimą į Ukrainos:
Lietuva, Tu nepalūši –
Nors Rytų audra stipri,
Į jaunutę, mažą pušį
Tu šiandieną panaši.
Žmogžudžio ranka sunkioji
Kyla prieš Tave, bet mes
Apsisaugosim nuo smūgių
Ir išgelbėsim Tave.
Laisvės aukurą apšlakstė
Kraujas nekaltų žmonių,
Juodu kaspinu perišom
Vėliavą trijų spalvų.
Lietuva, Tu nepalūši –
Dievas su mumis yra.
Tyliai šnabžda mūsų lūpos:
– Būsi, Lietuva, laisva!
Šiurpu, kaip pasaulis nesikeičia.
Negi tai bus amžina mūsų, gyvenančiųjų prie šalies agresorės, realybė?